Žaluma puoškit mūs teviškėlę
Retus miškus ir takelius,
O miško broliams būkit už gėlę,
Apverkit jų sunkius kelius...

Dar sklando melas, tarsi juodas paukštis,
Ir kausto lūpas velniška klasta...
Ir veltui maldos, prašymai į Aukštį;
Tyli kaip žeme prarasta karta.

O kas pašauks vardu Tave, Tėvyne?
Brazdžionis jau išėjo...Nebegriš...
Raudonas tvaikas dusina krūtinę
Ir blaškosi sušalusi širdis.

Broleliai mano, kritę tamsią naktį,
Bet nenulenkę budeliams galvos!
Jus netikėjot, kad po daugel metų
Ateisim čia ieškoti Lietuvos.

Aš jums atnešiu saują rudens lapų,
Priglausiu juos prie pilkojo akmens...
Prisiekiu širdimi prie kapo,
Kad Laisvė ir Tiesa čia išgyvens!!!

Iš tos šalies, kur džiūsta gėlės,
Kur miršta kiekviena daina,
Kur ašarų prigėręs smėlis,
Ten dreba žemė alkana.

Sesutę meiliai nuraminęs
Ir pabučiavęs išėjai.
Tu laisvę iškovot žadėjai, -
Per anksti mirtį sutikai.

Verkia rugeliai ir vosilkos,
Trenksmai aidėjo pašaliais,
Išvežė budeliai žiaurieji,
Daugiau sugrįžt jo nebeleis.

Rūta darželyje nuvyto,
Nuvyto balti jazminai,
Tave kankina jie už laisvę,
Bet tau minėsiu amžinai.

Ištryps tavo rūtų darželį,
Pravirkdys jaunutę tave,
Kankina jie tavo tėvelį,
Kad brolio neranda namie...

Jaunutis vaikinas praėjo
Pro savo gimtuosius namus,
Jo liūdna dainelė skambėjo:
Nameliai, palieku aš jus.

Į mišką dabar aš išeinu,
O laisvę palieku čionai,
Gyvenimą ten aš pravargsiu,
Naktimis lankysiu slaptai.

Tu išėjai ginti brangiosios tėvynės,
Gynei ją nuo priešų, budelių žiaurių,
Ir neleidai siausti savo gimtoj žemėj
Priešui atėjūnui tolimų kraštų.

Jau pražydo ievos ir nutirpo sniegas,
Bėgai tu per pievas, kupinas žiedų,
Spaudei tu tarp rankų šautuvą plieninį,
Savo tikrą draugą pavergtų dienų.

Tikėjais sulaukti sidabrinio ryto,
Kad laisvę pajustų pavergta širdis.
Prislėgė tik kapas brangiąją jaunystę,
Išplėšė gyvybę iš tavo širdies.

Palikai tėvynę, savo gimtą žemę,
Ir krauju palaistei vystančius žiedus,
Palikai praskintą kelią tu į laisvę
Per lygius arimus, tolimus miškus.

Grįš pavasarėlis, vėl žydės alyvos,
Bet tu nesugrįši į žalius laukus.
Paaukojai savo brangiąją jaunystę,
Žuvai už tėvynę, už laisvę kitų.

Ir supylė kapą tarp aukštųjų medžių,
Guliu aš be karsto žemelėj juodoj.
Nebebus pasaulis jau daugiau man mielas,
Tavo žydros akys nevilios daugiau.

Tu laimės pakerėtas
Troškimo neramaus,
Išlaisvinti norėjai
Savo gimtus namus.

Pabudino iš miego
Beldimas į duris,
Kodėl tu neišbėgai
Pro šautuvų ugnis?

Vingiuotas raitos kelias,
Lietuvi, kur esi?
Tu Gerkiškių kalneliuos
Palieki liūdesy.

Sena močiutė verkė:
Sūnelis ar sugrįš?
Sūnelis jai atsakė, -
Nors kryžių pastatyk.

Anksti miglotam ryte
Čiulbėjo vyturys,
Į smėlio duobę krito
Nekaltas lietuvis.

Raudonas žvyras byra
Gilioj smėlio duobėj,
Ten guli palaidoti
Lietuviai mūs kariai.

Sužeistas jis dejuoja, sužeista jo širdis,
O jeigu jam kas lieptų, tuoj laisvę gintų jis.

Dejuoja jisai vienas tarp tėviškės laukų,
O motin, motin miela, kaip mirt vienam sunku.

Kas sudės baltas rankas, užmerks žydras akis,
Kas žavinčiomis lūpom sudiev man pasakys?

Jau greitai merksis akys, nustos plakus širdis,
Jojo kentėtas kančias vien Dievas užskaitys.

Pakilęs į padanges atskridęs vyturys
Praneš liūdną žinelę, kad žuvo brolelis.

Nepuoškite jo kapo, nesėkite gėlių,
Netrokšta jis tos laimės iš budelio rankų.

Kad būtų ramus laikas, ateitų jo draugai,
O Lietuvos padangėj rečiau šviestų gaisrai.

Neranda jo tėvelis nei motina sena,
Neranda jo sužeisto lietuvaitė tikra.

Nuveš jįjį į miestą, numes ant akmenų,
Bet tu, sesut, neverki, nelieki ašarų.

Tiktai prie jo priėjus, pažvelki į akis,
Ir bus jiems įtarimas, ir jie tave tardys.

Tu viską prisiminki iš praeities laikų,
Ir nebesulaikysi gailiųjų ašarų.

Kulkosvaidžiai užgroja - ir vėl naujų aukų,
Seniau miškuose žmonės bijojo tik vilkų.

Taip žūsta mieli broliai nuo budelio rankų,
Ir nenudžiūsta kraujas nuo miesto akmenų.

Bet gal nušvis saulutė skaisčiaisiais spinduliais,
Žygiuos mūsų broleliai laisvaisiais keleliais.

Pažvelkim kits į kitą, mes esame jauni,
Seniau mes traukėm dainą, o dabar mes liūdni.

Atėjo priešai iš rytų,
Apliejo Lietuvą krauju.
Ar kas esi tu pamiršai,
Kad su tuo niekšu draugavai?

Prabėgo metai vieneri,
Atskrido paukščiai jau antri,
O tujen, dukra Lietuvos,
Dėl ruso kraustais iš galvos.

Ir už šilkines kojines,
Už kelias vyno taureles
Parduodi garbę Lietuvos
Ir net nerausti iš gėdos.

Rusas tavęs tikrai neves,
Tik paflirtavęs vėl pames,
O tu liksi vienui viena,
Savų tautiečių peikiama.

Su šunim staugsi tu tada,
Savo tautiečių peikiama,
Ir tikras sūnus Lietuvos
Tikrai neves tokios žmonos.

Neparnešiu aksomo nei aukso, -
Mūs šalis ir be perlų brangi.
Jei manęs, mylima, nesulauksi, -
Nerymok ilgesingai lange.

Jau gana ašarėlių prilaistei.
Lik, močiute, aš joju ramus
Už tą didelį ilgesį laisvės,
Už gyvenimą, ateitį mūs.

Kai sugrįšiu, pro vieškelio dulkes
Akmenėliai ant kelio žėrės,
Su dainom mergužėlės, su tulpėm
Pasitiks, į akis pažiūrės.

Jei manęs tavo akys nerastų,
Praretėjęs būt mūsų būrys,
Ašarėlę nubrauki nuo skruosto, -
Už tėvynę žuvau kaip karys.

Vien tik vargai po mano kojų klojas,
Mergaite, tu tai nieko nežinai,
Kai buvau laisvas, mane mylėti troškai,
O kai varge - tu mane pamiršai.

Vai nepamiršk, už laisvę jis kovoja.
Daug žūsta brolių, gal pražus ir jis.
Jis ten gulės, kaip daugelis gulėjo,
Nurengtas kaip plėšikas, žmogžudys.

Nesityčiok, tiktai apverk pamačius,
Ir visa tai tiktai turėk širdy.
Bažnyčioj prie šventojo altoriaus
Tu pasimelsk, miela, karštai už jį.

Jei jis nežūtų, tu lauki jo sugrįžtant
Su laimės šūkiu slaptingųjų miškų,
Tu melsk, brangioji, karštai Visagalį,
Kad tik greičiau su laisve sugrįžtų.