Neminimi Lietuvos Didvyriai

- O tie gražuoliai Dzūkijos toliai,
Mėlyni ėgliai, smėlio pušynai,
Jus palydėkit mane namoliai,
Ten kur baltuoja balti beržynai.

Žaluma puoškit mūs teviškėlę
Retus miškus ir takelius,
O miško broliams būkit už gėlę,
Apverkit jų sunkius kelius...

Aš Jums atnešiu rudens lapų saują,
Surinkusi iš tėviškės laukų.
Aš suskaičiuosiu Jūsų žaizdas ir kraują,
Lašėjusi ant gatvės akmenų.

Dar sklando melas, tarsi juodas paukštis,
Ir kausto lūpas velniška klasta...
Ir veltui maldos, prašymai į Aukštį;
Tyli kaip žeme prarasta karta.

O kas pašauks vardu Tave, Tėvyne?
Brazdžionis jau išėjo...Nebegriš...
Raudonas tvaikas dusina krūtinę
Ir blaškosi sušalusi širdis.

Broleliai mano, kritę tamsią naktį,
Bet nenulenkę budeliams galvos!
Jus netikėjot, kad po daugel metų
Ateisim čia ieškoti Lietuvos.

Aš jums atnešiu saują rudens lapų,
Priglausiu juos prie pilkojo akmens...
Prisiekiu širdimi prie kapo,
Kad Laisvė ir Tiesa čia išgyvens!!!

Neverkit, sesės, savo brolių,
Jei juos mirtis laukuos palies,
Ir neparneš gražių karolių
Iš juodo slibino šalies.

Iš tos šalies, kur džiūsta gėlės,
Kur miršta kiekviena daina,
Kur ašarų prigėręs smėlis,
Ten dreba žemė alkana.

Sesutę meiliai nuraminęs
Ir pabučiavęs išėjai.
Tu laisvę iškovot žadėjai, -
Per anksti mirtį sutikai.

Verkia rugeliai ir vosilkos,
Trenksmai aidėjo pašaliais,
Išvežė budeliai žiaurieji,
Daugiau sugrįžt jo nebeleis.

Rūta darželyje nuvyto,
Nuvyto balti jazminai,
Tave kankina jie už laisvę,
Bet tau minėsiu amžinai.

Burkuoja balandis po langu
Ir svyra jazminų žiedai,
Iš tolo, iš tolo girdėti
Priešų automatų garsai.

Ištryps tavo rūtų darželį,
Pravirkdys jaunutę tave,
Kankina jie tavo tėvelį,
Kad brolio neranda namie...

Jaunutis vaikinas praėjo
Pro savo gimtuosius namus,
Jo liūdna dainelė skambėjo:
Nameliai, palieku aš jus.

Į mišką dabar aš išeinu,
O laisvę palieku čionai,
Gyvenimą ten aš pravargsiu,
Naktimis lankysiu slaptai.

Kai aš buvau jaunas, o tu dar jaunesnė,
O susipažinom mudu neseniai,
Praėjo jau metai, praėjo ir antri,
O tu dar mylėjai vis mane karštai.

Tu išėjai ginti brangiosios tėvynės,
Gynei ją nuo priešų, budelių žiaurių,
Ir neleidai siausti savo gimtoj žemėj
Priešui atėjūnui tolimų kraštų.

Jau pražydo ievos ir nutirpo sniegas,
Bėgai tu per pievas, kupinas žiedų,
Spaudei tu tarp rankų šautuvą plieninį,
Savo tikrą draugą pavergtų dienų.

Tikėjais sulaukti sidabrinio ryto,
Kad laisvę pajustų pavergta širdis.
Prislėgė tik kapas brangiąją jaunystę,
Išplėšė gyvybę iš tavo širdies.

Palikai tėvynę, savo gimtą žemę,
Ir krauju palaistei vystančius žiedus,
Palikai praskintą kelią tu į laisvę
Per lygius arimus, tolimus miškus.

Grįš pavasarėlis, vėl žydės alyvos,
Bet tu nesugrįši į žalius laukus.
Paaukojai savo brangiąją jaunystę,
Žuvai už tėvynę, už laisvę kitų.

Ir supylė kapą tarp aukštųjų medžių,
Guliu aš be karsto žemelėj juodoj.
Nebebus pasaulis jau daugiau man mielas,
Tavo žydros akys nevilios daugiau.

Alyvų šakos svyra
Ant vieškelių plačių,
Kodėl pravirko žvyras
Ant Gerkiškių kapų?

Tu laimės pakerėtas
Troškimo neramaus,
Išlaisvinti norėjai
Savo gimtus namus.

Pabudino iš miego
Beldimas į duris,
Kodėl tu neišbėgai
Pro šautuvų ugnis?

Vingiuotas raitos kelias,
Lietuvi, kur esi?
Tu Gerkiškių kalneliuos
Palieki liūdesy.

Sena močiutė verkė:
Sūnelis ar sugrįš?
Sūnelis jai atsakė, -
Nors kryžių pastatyk.

Anksti miglotam ryte
Čiulbėjo vyturys,
Į smėlio duobę krito
Nekaltas lietuvis.

Raudonas žvyras byra
Gilioj smėlio duobėj,
Ten guli palaidoti
Lietuviai mūs kariai.

Gražioj gėlėtoj pievoj tarp žydinčių gėlių
Guli sužeistas brolis nuo budelio rankų.

Sužeistas jis dejuoja, sužeista jo širdis,
O jeigu jam kas lieptų, tuoj laisvę gintų jis.

Dejuoja jisai vienas tarp tėviškės laukų,
O motin, motin miela, kaip mirt vienam sunku.

Kas sudės baltas rankas, užmerks žydras akis,
Kas žavinčiomis lūpom sudiev man pasakys?

Jau greitai merksis akys, nustos plakus širdis,
Jojo kentėtas kančias vien Dievas užskaitys.

Pakilęs į padanges atskridęs vyturys
Praneš liūdną žinelę, kad žuvo brolelis.

Nepuoškite jo kapo, nesėkite gėlių,
Netrokšta jis tos laimės iš budelio rankų.

Kad būtų ramus laikas, ateitų jo draugai,
O Lietuvos padangėj rečiau šviestų gaisrai.

Neranda jo tėvelis nei motina sena,
Neranda jo sužeisto lietuvaitė tikra.

Nuveš jįjį į miestą, numes ant akmenų,
Bet tu, sesut, neverki, nelieki ašarų.

Tiktai prie jo priėjus, pažvelki į akis,
Ir bus jiems įtarimas, ir jie tave tardys.

Tu viską prisiminki iš praeities laikų,
Ir nebesulaikysi gailiųjų ašarų.

Kulkosvaidžiai užgroja - ir vėl naujų aukų,
Seniau miškuose žmonės bijojo tik vilkų.

Taip žūsta mieli broliai nuo budelio rankų,
Ir nenudžiūsta kraujas nuo miesto akmenų.

Bet gal nušvis saulutė skaisčiaisiais spinduliais,
Žygiuos mūsų broleliai laisvaisiais keleliais.

Pažvelkim kits į kitą, mes esame jauni,
Seniau mes traukėm dainą, o dabar mes liūdni.

Ar aš tau, sese, nesakiau,
Ar aš žodelio netariau, -
Būk tikra dukra Lietuvos,
Stovėk sargyboje dėl jos.

Atėjo priešai iš rytų,
Apliejo Lietuvą krauju.
Ar kas esi tu pamiršai,
Kad su tuo niekšu draugavai?

Prabėgo metai vieneri,
Atskrido paukščiai jau antri,
O tujen, dukra Lietuvos,
Dėl ruso kraustais iš galvos.

Ir už šilkines kojines,
Už kelias vyno taureles
Parduodi garbę Lietuvos
Ir net nerausti iš gėdos.

Rusas tavęs tikrai neves,
Tik paflirtavęs vėl pames,
O tu liksi vienui viena,
Savų tautiečių peikiama.

Su šunim staugsi tu tada,
Savo tautiečių peikiama,
Ir tikras sūnus Lietuvos
Tikrai neves tokios žmonos.

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio,
Ko nuleidot žaliąsias šakas?
Sudūmojo jaunieji broleliai
Laisvą dalią tėvynei parnešt.

Neparnešiu aksomo nei aukso, -
Mūs šalis ir be perlų brangi.
Jei manęs, mylima, nesulauksi, -
Nerymok ilgesingai lange.

Jau gana ašarėlių prilaistei.
Lik, močiute, aš joju ramus
Už tą didelį ilgesį laisvės,
Už gyvenimą, ateitį mūs.

Kai sugrįšiu, pro vieškelio dulkes
Akmenėliai ant kelio žėrės,
Su dainom mergužėlės, su tulpėm
Pasitiks, į akis pažiūrės.

Jei manęs tavo akys nerastų,
Praretėjęs būt mūsų būrys,
Ašarėlę nubrauki nuo skruosto, -
Už tėvynę žuvau kaip karys.

Seniai tai buvo prie žalio upės kranto,
Kai pirmą kartą tave pažinau, -
Dabar toks laikas, kad reikia išsiskirti,
Bet aš tavęs pamiršti negaliu.

Vien tik vargai po mano kojų klojas,
Mergaite, tu tai nieko nežinai,
Kai buvau laisvas, mane mylėti troškai,
O kai varge - tu mane pamiršai.

Vai nepamiršk, už laisvę jis kovoja.
Daug žūsta brolių, gal pražus ir jis.
Jis ten gulės, kaip daugelis gulėjo,
Nurengtas kaip plėšikas, žmogžudys.

Nesityčiok, tiktai apverk pamačius,
Ir visa tai tiktai turėk širdy.
Bažnyčioj prie šventojo altoriaus
Tu pasimelsk, miela, karštai už jį.

Jei jis nežūtų, tu lauki jo sugrįžtant
Su laimės šūkiu slaptingųjų miškų,
Tu melsk, brangioji, karštai Visagalį,
Kad tik greičiau su laisve sugrįžtų.

Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės lėks ir vėl sugrįš,
Nežinau tik aš, mamyte,
Ar pabelsiu į duris.

Nežinau, pro kur pareiti
Per sodelį takeliu.
Tėviškėlė pasikeitus,
Nėr darželyje gėlių.

Jei pareičiau, kas gi lauktų
Prie vartelių geltonų?
Veltui tavo vardą šaukčiau
Ten toli už tų kalnų.

Tu Sibire, motinėle,
Tėtis jau šaltuos kapuos.
Kas paklos man patalėlį,
Kas nuvargusį paguos?

Kas nušluostys karštą veidą,
Atsigerti kas paduos?
Vakaruos saulutei skęstant
Kas dainelę padainuos?

Kur gimta bakūžė rymo,
Ten dainelę dainavai,
Dabar liko vien arimai,
Iš bakūžės - pelenai.

Kloja guolį uogienojai,
Glaudžia mus giria tamsi.
Nenušluostyti rasoja
Skruostai skausmo išgelti.

Staugia vėjas, gaudžia pūgos,
Verčia girioje medžius.
O mes priešo nepabūgom,
Skruostai tik kovoj nudžius.

Tad tave, brangi motule,
Mūs ginklų rauda paguos,
Ir tėvelį, kuris guli
Sibiro šaltuos kapuos.

Kai buvo skirta man mylėti,
Tada mylėjau tik tave.
Išpuošt žadėjai mano klėtį
Baltąja drobe linine.

Tu sugrįžai pavasarėlį,
Kada žydėjo jazminai,
Išėjai arti pūdymėlio,
Tada mane tu pamiršai.

O kai atėjo šienapjūtė,
Po kojų linko tau žiedai.
Tu man nė vieno nenuskynei,
Visus kaip savo surinkai.

O jei tėvynė tave šaukia,
Tai ženk į kovą su daina,
Tu nepamiršk, kad tavęs laukia
Jauna mergaitė mylima.

Kalnai ten žaliavo, upelis tekėjo,
Kur aš mažutėlis žaidžiau,
Pušaitės lyg rūtos siūbavo nuo vėjo
Ir kilo aukščiau, vis aukščiau.

Kaip būdavo gera po liepom šakotom
Nuvargusią galvą priglaust
Ir auštantį rytą sidabro pašvaistėm
Nulėkti lig pačio dangaus.

Tie patys miškeliai, kalneliai ir kloniai,
Aplinkui taip miela, gražu,
Tie patys miškeliai, miške uogienojai,
Tik aš nebe tas jau esu.

Kaip aras pašautas ar alkanas vilkas
Po miestą dulkėtą blaškaus,
Tik vieno norėčiau, o Lietuva brangi,
Leisk grįžti tėvynės laukuos.

Ir ko gi nerimstat, jūs vėtros pašėlę,
Kam laužot viršūnes klevų,
Kai broliai balnojo bėruosius žirgelius
Ir jojo gint žemės tėvų?

Sugrįžai, o čia nieko neliko:
Nei pastogės, nei savo žmogaus.
Tik ruduo čia ant vieškelio pliko,
Tiktai vėjai čia švilpaus ir gaus.

Tau sunku. Tu verki. Nori eiti.
Kur tu eisi, o vargšas žmogau?
Sėskim čia, numylėtoj pašlaitėj,
Ant to akmenio mūsų dailaus.

Daug dienų ir naktų iškentėta,
Daugel nerimo, vargo, kančių,
Kai trankais taip be tikslo, be vietos,
Be tėvynės laukų, be namų.

Bet neliūsk, šluostyk ašaras, eisim
Ąžuolynais, vėl stosim greta.
Vėlei bus mūsų tėviškėj šventė,
Vėlei bus mūs žemelė laisva.

Vėlei kils iš griuvėsių sodybos,
Vėlei plėšim dirvonus drauge,
Suoks lakštingalos naktį vėlyvą
Ir sesutės rymos už langų.

Parengta pagal: http://www.genocid.lt/Leidyba/7/pandelio_dainos.htm

Supratau, kai geso vakarų pašvaistė,
Kad tėvynės laisvė nuostabiai brangi.
Jau žinau, sesute, ko tu taip nuliūdus,
Ko tu rymai vėlei baisiai nerami.

Daug dienų praėjo tėviškės laukuose,
Vienos nešė laisvę, kitos - vien vargus.
Nemanyk, sesute, kad tave pamiršiu,
Kad tėvynės žemėj vargas vien tebus.

Tėviškės laukuose ką gi, sese, rasim?
Ilgesys krūtinę dar labiau suspaus.
Lenksiuos prie žiedelio, bet jis bus sudžiūvęs,
Vien tiktai kotelį prie krūtinės glaus.

Tu tada matysi, iš kapų kaip kelsis
Raiteliai pabalę vidury nakties,
Ilgi kalavijai virš galvų iškelti
Ir tėvynės kelias pamariais dundės.

Ir tikėk, sesute, vėlei mes sugrįšim
Iš kapų atgiję dvasios milžinais,
Nuaidės daug džiaugsmo tėviškės laukuose,
Daug jaunystės juoko ir dainų skambės.

Parengta pagal:  http://www.genocid.lt/Leidyba/7/pandelio_dainos.htm